NAUJIENOS

2019.06.24. RASŲ (KUPOLIŲ, JONINIŲ) ŠVENTĖ
2019.06.24. RASŲ (KUPOLIŲ, JONINIŲ) ŠVENTĖ

RASŲ (KUPOLIŲ, JONINIŲ) ŠVENTĖ

 

Birželio pabaigoje, saulės grąžos metu, kai naktis būna trumpiausia, o gamta klesti, auga, žydi, švenčiama Rasos, Kupolinių arba Joninių šventė. Visos Europos tautos ją šventė nuo senų senovės, bet nevienodai išsaugojo iki mūsų dienų.

Tikslią vidurvasario šventės datą - birželio 24 d. - nustatė krikščionybė, suteikdama globėją Joną Krikštytoją. Pranašas Jonas, Kristaus pirmtakas, Zakarijo ir Elzbietos sūnus, ilgą laiką gyvenęs atsiskyręs tyruose. Krikštydamas žmones Jordano upėje, pranašas Jonas siekė reformuoti ne tik žmonių dvasią, bet ir kvietė ruoštis mesijo karalystei. Jonas yra Jėzaus krikštytojas. Jo veikla - tai krikščionybės pradžia, pradžia naujo pasaulio žmogaus, kuriam pažadėtas nemirtingumas. Šv. Jono kultas krikščioniškame pasaulyje ypač išplito nuo IV amžiaus. Apie šio šventojo populiarumą byloja daugybė bendravardžių visame krikščioniškame pasaulyje. Išlaikiusi daug senųjų ikikrikščioniškų momentų, vidurvasario šventė priėmė Joninių vardą, kuris greit prigijo, užgoždamas senesniuosius.

Rasos - archaiškas šios šventės pavadinimas. Rasa senojoje tradicijoje - esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Etnografė P.Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa - vegetacijos gaivintoja.

Žolynai vasarvidžio metu turi daugiausia jėgos, vaistažolės - gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų - kupoliauti. Į šventę ateiname per kupolėmis išpuoštus šventiniusvartus. Todėl kai kur ši šventė buvo vadinama Kupolinėm. Dabartiniai tautosakos tyrinėtojai mano, kad senasis šventės vardas Kupolė kilęs nuo žodžio ,,kupėti” - gerai augti, vešėti. Tai pilnaties, brandos, kupos metas, maksimali gyvybinių jėgų sankaupa, palankiausia naujos gyvybės pradėjimui.

Dažnai kupolių vardu vadinami visi per Jonines pražydę mėlynos ir geltonos spalvos augalai. Tokių gėlių lietuvių tautosakoje priskaičiuojama nuo devynių iki dvylikos rūšių: jonažolė, vaistinė ramunė, čiobrelis, mėlynmargis, bajorėlis, Jonio žolė, kunigažolė, širdažolė ir kt. Kupolinių naktį raganos renka širdažoles ir apeigų kalne verda košelę. Iš jos įgauna sugebėjimą skraidyti - kuo smarkiau žolės verda, tuo aukščiau žmogus skrenda. Su širdažolės pagalba galima iššaukti pageidaujamą žmogų. Smolensko krašte šią gėlę vadina raganų žole ir pasiutusia žole.

Latviai per Lyguo šventę kvapnųjį ajerą kaišioja po stogu, smulkiai pjausto ir barsto gryčioje ir lauke prieš duris. Buvo manoma, kad šio augalo panašumas į kardą atbaido raganas. Latviai kaišo namus kiečiais, merginos jais susijuosia liemenį, kad apsisaugotų nuo piktų dvasių. Kaimyninėje Latvijoje kupolėmis buvo laikomos žolės, kurios sužydi saulėgrįžos metu: lipikas, diemedis, bitkrėslė, aguonos jonažolė, kiečiai, dobilai, valerijonas.

Kupole kadaise vadino ir apeiginę kartį, papuoštą gėlėmis. Ji įkasama šventvietės viduryje. Medžio (kupolės) viršūnė trišakė. Rytų Lietuvoje pasakojama, kad tai stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena žydi kaip saulė, kita - kaip mėnulis, trečia - kaip žvaigždė. Merginos, norinčios ištekėti, žaidžia tokį žaidimą: atsistojusios nugara į kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės.

Mažosios Lietuvos merginos per Jonines apipindavo vainikais kartį, vadinamą kopole. Prie jo spririšdavo pevėsuojančių kaspinų, tarsi tai būtų moteriška dievybė, pastatydavo kaimo gale, netoli rugių lauko ar prie vartų, pro kuriuos buvo vežami javai, ir saugodavo, kad iki šventės pabaigos, t.y. dvi naktis ir vieną dieną jos nepavogtų vaikinai. Besaugodamos kopolę, merginos dainavo kupolinių dainas, o išsaugotas gėles nuo karties nuimdavo ir lygiom dalim pasidalindavo. Buvo tikima, kad tie žolynai turi didelę gydomąją galią, jais esą galima apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, raganų.

Tilžės, Įsrutės ir kitose apylinkėse per Kupolines lietuvės moterys surinktus žolynus surišdavo į kaupolę drauge su pundeliu dilgėlių, užmaudavo ant ilgos ir smailos karties, pastatydavo kieme. Kitą dieną, kaupolei su dilgėlėmis susmukus žemyn, šeimininkė sakydavo, kad ragana jojo ant kaupolių žolių, bet išsidilgino užpakalį. Dilgėlės kupolės viršuje galėjo būti skirtos piktųjų dvasių nuvaikymui.

Rasos šventė - tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Viena iš vainiko funkcijų - būrimas, t.y. ritualiniai veiksmai susieti su ateities pranašavimu. Rokiškėnų merginos, suėjusios į būrį, spėliojo, kuri pirma ištekės, mėtydamos visos kartu po vainiką į upę, stebėdamos, kurios vainikas pirmiausia išplauks į krantą - ta ir bus šiais metais laimingoji. Palangos apylinkėse vaikinai ir merginos pindavo naktį vainikus iš paparčių, pririšdavo žvakutes, leisdavo į upelį. Jei vaikino ir merginos vainikai plaukdavo greta, jie tikėjosi susituokti.

Anais tolimais laikais pasaulis buvo suvokiamas, kaip gerųjų ir piktųjų jėgų arena. Ligos, nesėkmės, įvairios nelaimės buvo aiškinamos veikimu tų žmogui neperprantamų jėgų, slypinčių gamtoje, visatoje, o dažnai ir čia pat, žmogaus gyvenamoje aplinkoje. Ypatingai šios jėgos veiklios Kupolės šventėje, kai tamsa nepastebimai keičia šviesą, kai aiškiausiai juntama dienos trumpėjimo grėsmė.

Vos saulei nusileidus, prasideda trumpiausios nakties tamsiųjų jėgų veikla. Vienos pagrindinių stebuklingos nakties veikėjų - raganos. Tai seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių ir gyvūnų tvarkytojos, lunarinės nakties būtybės. Jų vardas susijęs su žodiais ,,regėti”, ,,žinoti”. Raganoms buvo priskiriama antgamtinė galia rikiuoti ir regeneruoti ne tik gyvojo pasaulio bet ir visatos reiškinius. Ragana - tarpininkė tarp dievų ir žmonių. Ji galinti būti ir nepaprasto grožio ir labai baisi, susivėlusiais plaukais , ilgais nagais. Ragana pavojinga - gali užleisti ligas, sumaišyti protą. Pasivertusios rupūžėmis Rasos šventės naktį jos skrenda į Raganų susirinkimus. Šios nakties veiksmais Raganos dar kartą primena gyvenimo realybę: nėra nieko amžino, kiekvienoje gyvybėje glūdi mirties grėsmė, kas gimė, turi mirti.

Kupolės šventės kulminacija - paparčio pražydėjimas. Sakmė apie nakties glūdumoje pražystantį stebuklingą paparčio - kuris niekada nežydi - žiedą yra ne tik šios šventės pasaulėžiūrinis raktas, bet ir esminis baltų pasaulėvaizdžio mitas.

Papartis - vešlus, žalias gražuolis, sparčiai besidauginantis augalas, kurio nei žiedų nei sėklų niekas nėra matęs. Galėjo mūsų protėviai manyti, kad papartis auga iš ,,perkūno sėklos”, kurią žaibo paberta ir supurenta žemė dosniai augina. Tikima, kad paparčio žiedą - didžiausio laimės simbolį - gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas, pasiekęs psichinę ir fizinę brandą žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas, skaito mintis, mato pakastus turtus.

Dar vienas svarbus senosios Rasos šventės komponentas - ugnis. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi stebuklingame šviesos kamuolyje - saulėje, gyvybės ir šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas - tai pagelbėjimas saulei šviesti, pgarba jai ir linkėjimas sugrįžti. Laužams parinkdavo gražiausią apylinkėje vietą: ant kalnelio, paežerėje ar paupyje. Uždegdavo juos saulei leidžiantis. Žmonės, ypač jaunimas leisdavo prie jų visą naktį iki pirmųjų gaidžių ar net iki saulėtekio. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį laužą. Šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji, norėdami pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros darbams.. Kartais poros šokinėjo susiėmę už rankų. Tai reiškė, kad pora susijungė ilgam, tikėjosi vestuvių.

Ne tik laužai degė per Jonines, bet ir aukštos kartys su jų viršūnėse įtvirtintais ratais arba jų stebulėmis. Žinomas paprotys nuo kalnų ritinti degančius lankus. Tai galėjo būti saulės rato įvaizdis.

Joninių išvakarėse gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis, tikint, kad ši ugnis apsaugos nuo piktų dvasių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Ypač tiko stebuklingos nakties laužo ugnis jaunavedžiams. Tokia šeima bus palaiminta, gyvens turtingai ir santarvėje.

Senajai šventei būdingas vandens ir ugnies garbinimas. Nežiūrint jų priešingumo, vanduo ir ugnis mitologijoje siejami su gyvybe ir mirtimi, su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu, gydančiomis, švarinančiomis, iš kitos pusės - su griaunančiomis, naikinančiomis galiomis. Tai visai suprantama, jei prisiminsime, kad Rasa - aukščiausias gamtos suvešėjimo taškas - kartu yra ir slenkstis, kai vyksta esminis lūžis iš gyvenimo į apmirimą.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Nijolė Marcinkevičienė, Rasos Joninės Kupolės, LLKC, Vilnius, 1991.
2. Jonas Trinkūnas, Vidurvasario šventė - Atspindžiai, Nr. 10(36), 1991 m. gegužės 25 d.

 

KAIP KITOS TAUTOS ŠVENČIA JONINES

Vasaros solsticiją ( kurios tikroji data yra birželio 21 d.) nuo seno švenčia daugelis kultūrų. Įvairios tautos ją vadino skirtingai. Gilioje senovėje ją šventė egiptiečiai, afrikiečiai, inkai, druidai. Kadangi visas Senasis pasaulis šventė vasarvidį, šią šventę perėmė ir krikščionybė, suteikdama jai Šv.Jono Krikštytojo vardą ir pastovią datą - birželio 24 d. Dabar pasaulyje solsticija paprastai yra švenčiama per Jonines, nors yra ir išimčių, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, kur vasarvidis yra švenčiamas artimiausią savaitgalį nuo Šv. Jono dienos.

Kai kuriose šalyse Joninių (vasarvidžio) šventė paskelbta valstybine švente (Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje). Kitose šalyse - Danijoje, Norvegijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kt. - šventė švenčiama, bet ji yra darbo diena. Taip pat švenčiama ir kai kuriose JAV dalyse.

LATVIJA

Manoma kad seniausias vasaros saulėgrįžos pavadinimas buvo Žolių vakaras. Dar Latvijoje ši diena vadinama Janio diena, arba tiesiog Lyguo, kas latviškai reiškia ,,tebūnie”.

Birželio 23 d. latviai švenčia Žolių dieną. Tą dieną visas dėmesys žolių ir gėlių rinkimui. Vainikais ir berželių šakomis puošiami kiemas, trobos, kambariai. Žolių vakarą puošiami visi gyvuliai, net kaimo sargis, maudomasi pirtyje.

Joninių šventė visada prasidėdavo Janio motinos ir Janio tėvo puošimu vainikais, kiemo ir namų ,,aplygavimu”, Janio vaikų susidainavimu. ,,Lyguodami” Janio vaikai renkasi Joninių kalne, garbindami Janį, užkurtą šventą ugnį. Janis latvių mitologijoje buvo vienas vaisingumo dievų, ir atrodo, buvęs labai artimas mitologiniam Perkūnui.

Tada, kai Janio vaikai atliko šventės apeigas, buvo galima laukti vaišių iš Janio tėvo ir motinos. ,,Sūrio, sūrio, Janio motina, alaus, alaus, Janio tėve” - dainuodavo latviai.

Skandinavijoje Vasarvidžio šventė (The Midsummer Festival) yra švenčiama jau daugelį šimtmečių. Didžiuliai laužai būdavo sukraunami ir deginami per naktį. Pagonybės laikais per juos šokinėdavo, tikėdamiesi sėkmės. Suomijoje šie laužai buvo vadinami ,,kokko”. Medieną jiems kaupdavo visus metus.

Namus puošdavo lauko gėlių ir žalumynų girliandomis. Žmonės šoko, lankė gimines ir draugus per visą naktį. Senoviniai ritualiniai šokiai buvo skirti apsiginti nuo piktųjų dvasių ir žemės derlingumui paskatinti, dabartiniais laikais gi šokame dėl pramogos. Buvo statomi žolynais puošti stulpai , alink kuriuos būdavo šokama Švedijoje žinomi ,,midsommarstoeng” - milžiniškos kartys su kryžmomis viršuje, apipintos lapais ir gėlėmis, kurių karkasai buvo daromi iš beržo.

Kad sužinotų apie savo būsimas meiles, merginos pagal tradiciją skindavo septynių arba devynių lauko gėlių puokštę ir dėjo ją po pagalve, tikėdamosios susapnuoti išrinktąjį. Vaikinai vietoj puokštės dėjo varinę monetą. Tikėta, kad vasarvidžio naktį pražysta papartis, bet tą žiedą gali rasti tik labai teisingos širdies žmogus. Rasa buvo renkama nuo žiedų ir lapų, nes buvo manoma, kad ji turi gydomosios magiškos galios. Buvo rišamos raganų kopėčios - į specialiai supintą virvę buvo įrišamos plunksnos, prieš tai sugalvojant norus aba palinkėjimus. Šią švieisią naktį taip pat buvo labai populiaru susituokti.

Ypatinga reikšmė buvo teikiama pieno produktams ir karvėms. Buvo tikima, kad karvės pienas gali būti apkerėtas šventės išvakarėse ir, kad jas apsaugoti, negindavo į lauką, kol nenukris rasa.

ŠVEDIJA

Savaitgalį, kuris būna arčiausiai Joninių dienos, birželio 24-osios, švedai švenčia savo didžiąją vasaros šventę. Jos ištakos siekia priešistoriniais laikais minėtą vasaros saulėgrįžą.

Jau prieš keletą dienų automobilių virtinės traukia į vasarnamius, kempingus, valčių prieplaukas. Tūkstančiai jaunuolių renkasi į savo pamėgtas vietas prie vandens.

Priemiesčių vilų ar daugiabučių namų gyventojai, likę namuose, susirenka penktadienį, šventės išvakarėse kur nors pievoje pašokti ir pažaisti. Daugiaaukščių namų bendrijos vaikų žaidimų aikštelėse dengia ilgus stalus, o senelių namų, kitų prieglaudų personalas bent jau pasirūpina, kad ir seneliai galėtų pasėdėti parke prie kavos puodelio. Šių subuvimų vietose iškeliama vidurvasario arba vainikuota kartis - nugenėto medžio kamienas su kryžma palei viršūnę. Tokia kartis apipinama gėlėmis ir medžių lapais.

Tuo pat metu švenčiamos Joninės ir kitose Europos šalyse, įspūdingiausias jų reginys - didžiulis laužas po atviru dangumi. Seniau taip buvo ir Švedijoje, tačiau šviesiausia metų naktis, kuri didesnėje šalies dalyje vos vos pritemsta (pačioje šiaurėje tuo laiku - poliarinė diena) nelabai tiko šokiams aplink laužą.

Kadaise netekėjusios merginos tylėdamos susiskindavo puokštę iš septynių ar devynių rūšių gėlių ir vasarvidžio naktį pasikišdavo po pagalve, kad susapnuotų likimo jai skirtą jaunikį. Šiandieninės merginos vidurvasario naktį važiuoja į šokius ir ten pačios išsirenka sau vaikiną.

 

Medžiagą surinko Birutė Vagrienė, VEVC